1461 m. Velykos

Pabudę jie supranta atsidūrę tyliame ir keistame baltame pūgos pasaulyje. Šaltis rakina kaulus. Pūga prasidėjo auštant, sniegas sūkuriavo aplink vėliavas visą dieną. Lankasterių kariuomenė, idealiai įsitaisiusi ant kalvų grandinės netoli Tautono, nužvelgė slėnį apačioje, kurį slėpė krintantis sniegas. Buvo per drėgna pliekti patrankomis, sniegas akino Lankasterių lankininkus, kurie ir taip negalėjo paleisti strėlės, nes sudrėko templės. Jie šaudė aklai, tikėdamiesi pataikyti į ką nors apačioje, į pusnis. Ir staiga prapliupo lyti strėlėmis, Jorko lankininkai išvydo priešus, juoduojančius šviesaus dangaus fone.

Atrodė, kad pats Dievas patvarkė, jog Verbų sekmadienį žmogus kautųsi prieš žmogų, vienas prieš vieną, kad vyktų pats žiauriausias mūšis iš visų lauke, pakrikštytame Kruvinąja pieva. Viena eilė po kitos krito Lankasterių šauktiniai, neatlaikę strėlių krušos, kol vadai leido jiems pulti. Tada metė niekam tinkamus lankus, išsitraukę kalavijus, kirvius ir geležtes nugarmėjo šlaitu susitikti su aštuoniolikmečio armija. Edvardas kaip karalius stengėsi atremti su savo vyrais baisų puolimą iš viršaus.

Šaukdami „Jorkas! Varvikas! Už Varviką!“ jie puolė į priekį ir abi kariaunos susirėmė. Dvi ilgas valandas maišydami sniegą po kojomis į kruviną buzą jie buvo susikibę tarsi plūgas su akmenuota dirva. Henris Stafordas, pasileidęs žirgu apačion į grumtynių vidurį, pajuto dūrį į koją. Gyvulys susverdėjo po juo ir griuvo. Jam pavyko nušokti sėkmingai, tik nusileido ant merdėjančio žmogaus, kruvina burna maldaujančio padėti. Stafordas prisivertė atsistoti, sėkmingai išvengė kovos kirvio smūgio, išsitiesė ir išsitraukė kalaviją.

Jokia turnyrų arena, jokios dvikovos negalėjo užgrūdinti tokioms skerdynėms. Pusbrolis prieš pusbrolį, apakintas sniego, pamišęs iš noro žudyti. Stipriausi vyrai nudurti, sutraiškyti, nuspirti ir sutrypti ant negyvų priešų, silpnieji apsisukę klupinėdami dėl sunkių šarvų bėga, vejami raitelio, mosuojančio kiaušą triuškinančia kuoka.

Visą dieną sniege, kuris sukosi aplink kaip plunksnos vištidėje, abi armijos kapojo, badė, stumdė viena kitą, nieko nepasiekdamos, nesitikėdamos pergalės, tarsi įstrigusios į betikslio įsiūčio košmarą. Kiekvieną kritusį pakeisdavo atsarginis, pasilipantis ant negyvėlio kūno, kad smūgis būtų stipresnis. Tik pradėjus temti, šiurpioje pavasario prietemoje, Lankasterių priekiniai ėmė trauktis. Pirmuosius krintančius smarkiai spaudė, todėl jie vėl sugrįžo, bet vėliau kraštiniai pajuto baimę, stipresnę už įtūžį, ir vienas po kito ėmė trauktis.

Iškart pasidarė lengviau, nes jorkiečiai taip pat atsitraukė. Stafordas, pajutęs mūšio pertraukėlę, atsikvėpė parimęs ant kalavijo ir apsidairė.

Jis matė, kaip Lankasterių priešakiniai ima skirstytis it tinginiai šienpjoviai, anksti susiruošę namo.

— Ei! — suriko jis. — Stokite! Stokite, Stafordo vardu! Kaukitės už karalių! — Bet tie tik paspartino žingsnį ir skuodė nesigręžiodami.

— Žirgą! — suriko jis.

Henris suprato privaląs sustabdyti traukimąsi, kol jis netapo panišku bėgimu. Įsikišo purviną ginklą į makštį ir klupinėdamas pasileido prie žirgų. Bėgdamas dirstelėjo į dešinę ir sustingo iš siaubo.

Jorkai pasitraukė ne atgauti kvapo, kaip dažnai nutinka mūšiuose, bet atsiplėšė, kad kuo greičiau pasiektų savo žirgus, ir tie, kurie kovėsi pėsti, kurie aršiai spaudė Lankasterius, dabar vijosi juos raiti mosuodami vėzdais, iškėlę kalavijus, gerklės lygiu nuleidę ietis. Stafordas peršoko kritusį arklį ir griuvo veidu ant žemės už jo, kai vėzdo rutulys prašvilpė kaip tik ten, kur buvo jo galva. Jis kriuktelėjo iš baimės. Sugriaudėjo kanopos, jo link grėsmingai artėjo kavalerija, o jam neliko nieko kita, tik glaustis kaip bailiai sraigei prie prunkščiančio žirgo pilvo. Raitelis vienu šuoliu peršoko gyvulį ir jį kartu, kanopos praskriejo pro pat veidą, sukeldamos vėjo gūsį. Henrikas glaudėsi prie mirštančio gyvulio be jokio išdidumo.

Kai pirmasis kavalerijos pulkas pralėkė pro šalį, atsargiai kilstelėjo galvą. Jorko riteriai kaip medžiokliai vijosi šarvuotus Lankasterius, kurie spruko it elniai Kok Beko upeliuko tilto, vienintelio savo išsigelbėjimo, link. Jorko pėstininkai, ragindami raitelius, turseno įkandin pribaigti sprunkančio priešo, kol tas nespėjo pasiekti tilto. Protarpiais tiltas virsdavo kovojančių vyrų gumulu: lankasteriečiai trūks plyš veržėsi kirsti jį ir pabėgti, jorkiečiai tempė juos atgal arba smaigstė į nugaras besikabarojančius per kritusius bendražygius. Tiltas girgždėjo nuo karių ir žirgų svorio, vyrai buvo priversti pulti į ledinį vandenį, kiti krito po žirgų kanopomis. Tuzinas vyrų, išvydusių didžiuliais dviašmeniais kalavijais lyg dalgiais virs žirgų galvų mosuojančius riterius, žirgus, trypiančius geležinėm pasagom kareivius, tiesiog puolė į vandenį, kur kautynės nesiliovė: kai ką nardino nepakeliami šarvai, kiti virto kartu su priešu, kuris skandino lediniame, nuo kraujo raudoname vandenyje.

Stafordas pašiurpęs atsistojo.

— Atgal! Persirikiuot! — komandavo jis, nors žinojo, kad niekas jo neklausys. Kautynių riksmai nepajėgė užgožti tilto rąstų girgždėjimo.

— Pasitraukt nuo tilto! Pasitraukt nuo tilto!

Stafordas skynėsi kelią kapodamas, slinko prie kranto parsikviesti savų, nepaliaujančių kautis, nors po kojomis ėmė sverdėti svorio neatlaikantis tiltas. Pasigirdo perspėjimo šūksniai, bet vyrai kovėsi toliau, tikėdamiesi nugalėti ir atsitraukti. Ir staiga turėklai pokštelėjo, atramos lūžo, ir visas tiltas su kovotojais, arkliais, priešais ir lavonais nugarmėjo į vandenį.

— Saugokitės, tiltas! — šaukė Stafordas nuo kranto, o kai ėmė pamažu suvokti pralaimėjimo mastą, jau tyliau pakartojo: — Saugokitės, tiltas!

Valandėlę, kai aplink dribo sniegas, o vyrai sraunioje tėkmėje tai nugrimzdavo, tai iškildavo šaukdamiesi pagalbos, viskas tapo nepaprastai tylu, ir atrodė, kad jis liko vienintelis gyvas pasaulyje. Apsidairęs nepastebėjo nė vieno stovinčio žmogaus. Kažkas kabinosi į rąstigalius ar kapojo kito pirštus, kai kas skendo priešais jo akis arba tolo kruvinoje tėkmėje. Mūšio lauke tysojo vyrai, pamažu dingstantys po sniegu.

Sužvarbęs Stafordas jautė, kaip tyras sniegas krinta ant prakaituoto jo veido. Iškišo liežuvį kaip vaikas, palaukė, kol nusileis ir šiltoje burnoje ištirps snaigė. Iš baltumos išniro ir palengva it vaiduoklis nuklibikščiavo kitas vyras. Stafordas vangiai apsisuko, ištraukė ginklą iš makščių pasiruošęs kautis. Jis nesitikėjo, kad užteks jėgų sunkiam kalavijui išlaikyti, bet suprato privaląs rasti drąsos nužudyti dar vieną tautietį.

— Ramybės, — išgirdo balsą be jokių emocijų. — Ramybės, drauge. Viskas baigėsi.

— Kas laimėjo? — paklausė Henrikas. Visai šalia tvinstanti upė rito lavonus. Lauke vyrai bandė stotis ir grįžti prie saviškių. Dauguma liko gulėti nurimę.

— Kam rūpi? — atsakė nepažįstamasis. — Žinau, kad praradau visą savo būrį.

— Tu sužeistas? — pasiteiravo Stafordas, kai vyras susverdėjo.

Vyras ištraukė plaštaką iš pažasties. Ant žemės ūžtelėjo kraujas. Kardas pataikė įsmigti pro šarvų sunėrimą.

— Ko gero, neišsikapstysiu gyvas, — tyliai sumurmėjo jis, ir Stafordas pagaliau įsižiūrėjo, kad sužeistasis išbalęs kaip sniegas, apkritęs jo pečius.

— Čionai, — paragino jis. — Einam. Mano žirgas netoli. Nujosim į Tauntoną, ten tave sutvarstys.

— Nežinau, ar ištversiu.

— Nagi, — spyrėsi Henrikas, — nepalikim čia savo kaulų.

Staiga pasirodė nepaprastai svarbu, kad tas vyras, tas konkretus vyras, su juo ištvertų šias skerdynes.

Nepažįstamasis atsirėmė į jį ir abu vangiai nušlitiniavo įkalnėn, kur buvo Lankasterių stovykla. Karys stabtelėjo dvejodamas, užsidengė žaizdą ir prajuko.

— Kas yra? Nagi. Tau pavyks! Ko dabar?

— Mes lipam į kalną? Tavo žirgas viršuje?

— Taip, žinoma.

— Tai tu iš Lankasterių?

Stafordas susverdėjo nuo vyro svorio.

— O tu ne?

— Jorkas. Tu mano priešas.

Apsikabinę kaip broliai vyrai nužvelgė vienas kitą ir kimiai nusijuokė.

— Iš kur man pažinti? — balsu mąstė karys. — Dieve švenčiausias, mano paties brolis kitoje pusėje. Tiesiog pamaniau, kad esi jorkietis, bet kas atskirtų?

Stafordas papurtė galvą.

— Viešpats žino, kas esu, kas nutiks ar kas turėsiu tapti, — tarė. — Ir tik Jis supranta, kad toks mūšis nieko neišspręs.

— Ar ir anksčiau esi kariavęs?

— Niekada, jei pavyks, daugiau niekada ir nekariausiu.

— Tau reikia eiti pas karalių Edvardą ir pasiduoti, — patarė nepažįstamasis.

— Karalių Edvardą, — pakartojo Stafordas. — Pirmas kartas, kai Jorko berniuką girdžiu vadinant karaliumi.

— Tai naujasis karalius, — užtikrintai patikino vyras. — Ir aš paprašysiu, kad tau dovanotų ir leistų keliauti namo. Jis bus gailestingas, nors priešingu atveju, jeigu tu nuvestum mane pas savo karalienę ir princą, prisiekiu, atsisveikinčiau su savo galva. Ji žudo beginklius kalinius, mes — ne. Jos sūnus — šiurpus padaras.

— Tada einam, — sutiko Stafordas, ir abu stojo į Lankasterių kareivių, laukiančių naujojo karaliaus malonės ir prisiekiančių, kad daugiau niekada nepakels prieš jį ginklo, eilę. Priešais juos stovėjo Lankasterių giminės, kurias Stafordas pažinojo visą gyvenimą: lordas Riversas su sūnumi Antoniu nunarinę galvas, nuščiuvę iš pralaimėjimo gėdos. Laukdamas Stafordas nusišluostė kalaviją ir pasiruošė su juo atsisveikinti. Tebesnigo, vangiai slenkant į kalną, kurio viršūnėje, šalia karališkos vėliavos stiebo, šalia nužudytų vėliavnešių, rymojo Jorko vyresnėlis, tvinksėjo sužeista koja.

Mano vyras grįžta iš karo ne kaip didvyris. Grįžta tylus, nepasakoja kautynių istorijų, nesidalija kavalerijos nuotykiais. Du ar net tris kartus prašau papasakoti, koks buvo tas susirėmimas, ar panašus į Žanos kautynes: karą Dievo vardu už Viešpaties įšventintą karalių. Viliuosi, kad jis galbūt regėjo Dievo ženklą, ką nors panašaus į tris saules per Jorkų pergalę, ką nors, kas patvirtintų, jog Aukščiausiasis mūsų neapleido nepaisant šito pralaimėjimo. Bet vyras nieko man nepasakoja, nieko nesako, elgiasi taip, lyg karas nebūtų šlovingas reikalas, lyg nebūtų Dievo valios įgyvendinimas.

Išpešu iš jo tik tiek, kad karalius su karaliene ir princu pabėgo, mano giminės galva, Henrikas Bofortas, kartu su jais. Jie pasitraukė į Škotiją, o ten, be abejo, surankios savo sutriuškintą armiją. O Edvardui Jorkui sėkmę neša laukinė rožė, kurios ženklą nešioja, nes gedėdamas kovėsi prie Mortimer Kroso ir prie Tauntono, laimėjo abu mūšius, o dabar visuotiniu pripažinimu yra karūnuotas Anglijos karaliumi.

Vasarą praleidžiame tyliai, tarsi slapstytumės. Gal mano vyrui ir atleido, kad stojo prieš naująjį Anglijos valdovą, bet tikrai niekas nepamiršo, kad esame viena kilmingiausių Lankasterių giminių, o aš esu motina berniuko, kuris stovi eilėje į prarastą sostą. Henrikas keliauja į Londoną naujienų ir pargabena man dailiai perrašytą prancūzišką „Sekimo Kristumi“^[2] rankraštį, kurį galėčiau išversti į anglų kalbą besimokydama. Suprantu, kad jis nori nukreipti mano mintis nuo giminės sunaikinimo, nuo Anglijos nevilties, todėl esu dėkinga jam už rūpestingumą ir kimbu tyrinėti rankraštį. Bet nededu į jį širdies.

Laukiu žinių iš Džaspero ir įsivaizduoju, kad jį kankina tas pats sopulys, kuris kiekvieną rytą mane užgula dar gerai nepabudusią. Kiekvieną dieną atmerkusi akis skausmingai suvokiu, kad mano pusbrolis karalius tremtyje — kas žino kur? — o soste sėdi mano priešas. Dienų dienas klupau maldoje, tačiau Dievas neduoda man jokio ženklo, jog tai tik išbandymas ir teisybė bus atstatyta. Vėliau, vieną rytą, man užsukus į arklides, pasirodo žygūnas ant purvino, dulkėto, nediduko velsietiško ponio. Iškart suprantu, kad sulaukiau žinių iš Džaspero.

Kaip visada jis lakoniškas.

Viljamas Herbertas gauna visą Velsą, visas mano žemes ir pilis kaip atlygį už tai, kad išvertė kailį Jorkams. Naujasis karalius padarė jį baronu. Dabar medžios mane taip, kaip aš jį medžiojau, ir abejoju, ar man pavyks gauti gerojo karaliaus malonę, kaip jam pavyko. Turiu išvykti į Velsą. Atvyksite pasiimti savo berniuko? Po mėnesio susitiksime Pembruko pilyje.

Ilgiau laukti negalėsiu.

Dž.

Puolu prie arklininko.

— Kur mano vyras, kur seras Henrikas?

— Jis jodinėja po laukus su prižiūrėtoju, miledi, — atsako berniokas.

— Pabalnok man žirgą, privalau su juo susitikti, — paliepiu.

Iš gardo atvestas Arturas užsikrečia mano nekantravimu, muistosi, kai mauna kamanas, o aš raginu: „Greičiau, greičiau“. Vos tik jie baigia, sėdu ant žirgo ir pasileidžiu į miežių laukus.

Pastebėjusi vyrą su prižiūrėtoju lauko pakraštyje, spusteliu kulnais ragindama Artūrą ir atlekiu iki jų taip staiga, kad Henriko žirgas pasibaido ir šasteli į purvynę.

— Ramiai, — trukteli už vadelių mano vyras. — Kas nutiko?

Užuot atsakiusi, kyšteliu jam laišką ir pamoju prižiūrėtojui pasitraukti per pagarbų atstumą.

— Mums reikia parsivežti Henriką, — bėriu. — Džasperas lauks mūsų Pembruko pilyje. Jam reikia išvykti. Turim keliauti tenai.

Mano vyras erzinamai lėtas. Paima laišką, perskaito, tada pasuka žirgo galvą namų pusėn ir risnodamas perskaito dar kartą.

— Mums reikia išjoti nedelsiant, — mygiu.

— Kai tik bus saugu keliauti.

— Privalau parsigabenti savo sūnų. Pats Džasperas liepia jį išsivežti!

— Džasperas — dar ne viskas, kaip jau tikriausiai pati matai, nes jis pralaimėjo ir sprunka į Prancūziją, Bretanę ar Flandriją palikęs tavo sūnų be globėjo.

— Jis neturi kitos išeities!

— Šiaip ar taip, jis išvyksta. Jo patarimas — ne įstatymas. Aš surinksiu reikalingą sargybą ir, jeigu keliai bus saugūs, nuvyksiu parsivežti Henrio.

— Jūs nuvyksite? — aš taip nekantrauju dėl sūnaus, jog pamirštu nuslėpti priekaištą.

— Taip, asmeniškai. Manai, esu toks nukaršęs, kad nepajėgsiu skubiai nujoti į Velsą?

— Kelyje gali būti kareivių. Viljamo Herberto kariauna traukia. Teks kirsti jiems kelią.

— Tada teliks viltis, kad apsaugos garbingas mano amžius ir žili plaukai, — šypteli jis.

Net neišgirstu pašaipos.

— Jums būtinai reikia ten nukakti, — prašau, — nes Džasperas paliks mano berniuką vieną Pembruke — ir Herbertas jį išsiveš.

— Žinau.

Kai grįžtame į arklidę, jis tyliai pasitaria su savo vyriausiuoju arklininku Grahamu, ir po minutės iš mūsų namų ir arklidžių ima virsti visi ginkluoti vyrai, o koplyčios varpas šaukia rinktis nuomininkus. Viskas įvyksta taip žaibiškai ir tiksliai, kad pirmą kartą įvertinu savo vyrą kaip gerą vadą.

— Ar aš galiu joti? — klausiu. — Prašau, vyre. Jis mano sūnus. Noriu parsivežti namo saugiai.

Henrikas susimąsto.

— Kelionė bus sunki.

— Juk žinote, kad esu stipri.

— Gali būti pavojinga. Grahamas sako, kad arti nėra jokių dalinių, bet mums teks kirsti didžiąją Anglijos dalį ir beveik visą Velsą.

— Aš nebijau, darysiu viską, ką įsakysite.

Jis dvejoja.

— Maldauju. Vyre, mes susituokę trejus su puse metų, ir aš niekada nieko jūsų neprašiau.

— Gerai, — linkteli jis. — Gali vykti kartu. Eik susiruošti. Gali pasiimti tik balnakrepšį. Liepk paimti man drabužių pamainą ir maisto penkiasdešimčiai vyrų.

Jeigu būčiau namų šeimininkė, pati tai padaryčiau, bet mane aptarnauja kaip viešnią, todėl nušoku nuo žirgo, nueinu pas tarnų vyresnįjį ir perduodu, kad jo šeimininkas, aš ir sargyba iškeliaujame, todėl mums reikės maisto ir gėrimo. Tada savo kambarinei ir Henriko tarnui nurodau paruošti mums krepšius ir grįžtu į arklidę laukti.

Pulkas susiruošia per valandą, vyras išeina iš namo ant rankos užsimetęs kelioninį apsiaustą.

— Ar turi storą apsiaustą? — paklausia manęs. — Ne, taip ir maniau. Paimk šitą, aš apsisiausiu senuoju. Paimk ir prisirišk prie balno.

Arturas ramiai laukia, kol užsėsiu, lyg žinodamas, kad mūsų laukia rimtas darbas. Mano vyras paragina savo gyvulį greta mano žirgo.

— Jeigu susidursime su kariuomene, Vilas su broliu parlydės tave saugiai atgal. Elgsies taip, kaip jie lieps. Jiems nurodyta joti su tavimi iki namų ar artimiausios saugios vietos, kiek leidžia jėgos. Jie atsako už tavo saugumą, o tu privalai elgtis, kaip jie nurodys.

— Tik ne tada, kai susidursime su mūsų armija, — pastebiu. — Gal sutiksime karalienės būrius?

Henrikas kreivai šypteli.

— Nesusitiksime, — atšauna. — Karalienė negali pasisamdyti lankininko, ką jau ten kareivių. Nematysime jos tol, kol sudarys sąjungą su Prancūzija.

— Ką gi, nesvarbu, aš pažadu, — nusileidžiu. Linkteliu Vilui ir jo broliui. — Josiu su jais, kaip liepsite.

Vyras paniuręs linkteli, tada pasuka žirgo galvą taip, kad šis atsidurtų mūsų nedidelio būrio — penkių dešimčių vien keliais kalavijais ir kirviais ginkluotų vyrų — priekyje, ir išveda į Velso vakarus.

Kelionė trunka daugiau kaip dešimt smarkaus jojimo dienų. Traukiame, kur leidžiasi saulė, prastais keliais, aplenkiame Varviko miestą ir stengiamės vengti kelių, kai tik galime, bijodami susidurti su kareiviais: tiek priešų, tiek ir draugų. Kiekvieną naktį tenka užsukti į kaimą, smuklę ar vienuolyną, kad rastume palydovą kitai dienai. Jojame per patį Anglijos vidurį, ir dauguma žmonių nepažįsta vietovių už savo parapijos ribų. Mano vyras siunčia žvalgus per gerą mylią į priekį, kad dairytųsi bet kurios kariaunos raitelių. Jiems prisakyta šuoliuoti atgal, kad įspėtų mus ir spėtume pasislėpti miške. Negaliu patikėti, jog turime slapstytis nuo savo pačių kariuomenės. Mes — Lankasteriai, bėda ta, kad kariuomenė, kurią atsivedė į savo kraštą karalienė, tapo nevaldoma. Kelias naktis vyrams tenka nakvoti daržinėje, o mes su Henriku įsiprašėme nakvynės pas ūkininkus. Kelis kartus apsistojome pakelės užeigoje, kartą — vienuolyne, kuriame buvo tuzinas kambarių, o vienuoliai — įpratę aptarnauti nedideles kariaunas, traukiančias iš vieno mūšio į kitą. Jie netgi neklausė, kam mes tarnaujame, tačiau pastebėjau, jog bažnyčioje nematyti jokio auksinio ar sidabrinio daiktelio. Vienuoliai užkasė savo turtus ir meldžiasi, kad greičiau grįžtų taikūs laikai.

Neužsukame į dvarus ar pilis, kurias matome prajodami ant kalvų šalia kelio arba prisiglaudusias puikiose giriose. Jorko pergalė tokia akivaizdi, jog nedrįstame skelbtis joją mano sūnaus, Lankasterių giminės įpėdinio. Dabar supratau, ką anksčiau man stengėsi paaiškinti Henrikas: šalį niokoja ne tik karas, bet ir nuolatinė karo grėsmė. Šeimos, kurios draugiškai kaimynystėje gyveno daugelį metų, vengia viena kitos iš baimės, ir netgi aš, artėdama prie žemių, kurios priklausė mano pirmajam vyrui, kurio vardas ir dabar mylimas, bijau susitikti ką nors, kas mane prisimintų.

Kelyje, kai iš nuovargio geidavo kiekvieną kaulelį, pajutau neperdėtą ir be užuominos, kad esu silpna moteriškė, turėjusi likti namie, Henriko Stafordo rūpestį. Jis nukelia mane nuo balno, kai sustojame pailsėti, pasirūpina, kad turėčiau vyno ir vandens. Kai ruošiamės pietauti, atneša man maisto neužkandęs pats, o vėliau patiesia savo apsiaustą, užkloja mane ir priverčia pailsėti. Mums sekėsi su orais: visą kelią nelijo. Henrikas rytais joja greta ir moko mane dainų, kurias traukia kareiviai: nešvankių dainelių, kurioms sugalvoja naujų žodžių.

Jis prajuokina mane tomis kvailomis dainelėmis, pasakoja apie savo vaikystę, kai augo Stafordo jaunėlis, numatytas leisti į kunigus, kol išsiprašė nuo klieriko dalios. Giminė taip nenorėjo atsisakyti savo ketinimų, kad jam teko pasakyti kunigui, jog nuogąstauja, kad yra apsėstas velnio. Tada visi taip susirūpino jo siela, jog atsisakė svajonių turėti šeimoje kunigą.

O aš jam porinu, kaip troškau tapti šventąja, kaip džiaugiausi pamačiusi, jog keliai sudiržę lyg šventųjų kankinių, tada jis garsiai nusijuokia ir uždeda delną ant mano rankos, laikančios vadeles, ir pavadina mielu vaikeliu.

Laikiau Henriką bailiu, kai nenorėjo eiti į karą ir grįžo toks nutilęs iš mūšio lauko, bet klydau. Jis yra labai atsargus, visa širdimi niekuo netiki. Jis negalėtų būti kunigas, nes nesugebėtų atsiduoti Dievui. Jis džiaugėsi, kad nėra pirmagimis, nes nenorėjo tapti hercogu ir kilmingos giminės galva. Jis priklauso Lankasteriams, tačiau nemėgsta ir bijo karalienės. Jis yra Jorko giminės priešas, bet gerai galvoja apie Varviką, žavisi jaunuoju Jorku ir pasidavė jam. Henrikas nė už ką nevyktų į tremtį kaip Džasperas, nes pernelyg myli savo namus. Jis nesivienija su jokiu lordu, mąsto savo galva, ir dabar suprantu, ką reiškia jo žodžiai, kad nėra medžioklinis skalikas, kad amsėtų papūtus ragu. Jis viską apsvarsto, kas būtų geriausia, kaip jam, jo šeimai, jo artimiesiems ar net jo šaliai naudingiausia. Jis niekam lengvai neatsiduoda. Ne taip kaip Džasperas. Jis ne šių aistringų ir karštų laikų žmogus.

— Atsargėliau, — nusišypso jis, kai Arturas veržliai brenda per Severno upės brastą, vartus į Velsą. — Gimėme sunkiais laikais, kai vyrui ar net moteriai reikia ieškoti savo kelio, savo sąjungininkų. Manau, visada verta elgtis apdairiai ir pirma pamąstyti prieš veikiant.

— Aš visada galvojau, kad reikia elgtis teisingai, — prieštarauju. — Ir daugiau apie nieką nesvarstyti.

— Taip, bet tada juk norėjai tapti šventąja, — šypsosi jis. — Dabar esi vaiko motina. Privalai pasverti ne tik kas teisinga, bet kas padės tau ir tavo sūnui išlikti. Labiau už viską pasaulyje nori apsaugoti savo vaiką. Dabar jo saugumas tau gali atrodyti svarbesnis už Dievo valią.

Minutę susimąstau tai išgirdusi.

— Bet tokia Dievo valia, kad mano sūnus būtų saugus, — pareiškiu. — Jis be nuodėmės, karališko kraujo. Jis iš vienintelės tikros karalių giminės. Viešpats nori, kad jis būtų saugus ir tarnautų Lankasterių giminei. Mano ir Viešpaties norai sutampa.

— Negi tikrai manai, kad Dievas aukštybėse su visais angelais nuo amžių pradžios matantis Paskutiniojo teismo dieną tikrai regi visą pasaulį, stebi tave, mažąjį Henriką Tiudorą ir tvirtina, jog tai, ką nusprendei daryti, yra Jo valia?

Kažkodėl jo žodžiai nuskamba kaip šventvagystė.

— Taip, aš tikiu, — atsakau neužtikrinta. — Pats Jėzus Kristus minėjo, kad esu tokia brangi kaip lauko lelija.

— Ir esi, — sutinka jis šypsodamasis, lyg ramindamas pasakojimu.

Nutylu ir mąstau visą likusį kelią.

— Argi jūs manote, kad yra daug tokių kaip jūs, kurie širdimi nelinksta į vieną ar kitą pusę? — teiraujuosi, kai vyras vakare padeda nulipti nuo žirgo purvinos karčemos prie kelio į Kardifą kieme.

Henrikas paplekšnoja per juodą žirgo kaklą.

— Aš manau, kad dauguma pasirinks tą giminę, kuri pažadės jiems taiką ir saugumą, — atsako. — Aišku, yra ištikimybė karaliui. Niekas nepaneigs, kad karalius Henrikas yra karūnuotasis Anglijos karalius. Bet jeigu jis netinkamas valdyti? Kas, jeigu vėl sunegaluos ir sėdės rankas sudėjęs? Kas, jeigu jam komanduoja karalienė? Jeigu supa blogi patarėjai? Kodėl nusikaltimas matyti soste kitą įpėdinį? O jeigu pretendentas irgi iš karališkos giminės? Jeigu jis artimas kaip pusbrolis? Jeigu jis turi rimtą priežastį pretenduoti į sostą kaip Henrikas?

Jaučiuosi tokia išsekusi, kad atsiremiu į tvirtą, patogų Artūro petį, o vyras priglaudžia mane ir apkabina.

— Nesirūpink dėl to dabar, — pataria. — Svarbiausia saugiai išsivežti tavo berniuką. Tada galėsi svarstyti, ką Viešpats ir tu pati norėtum matyti karaliumi.

Dešimtą kelionės rytą, jojant siaurais, akmenuotais keliukais per kalvotą kraštą, vyras įspėja: „Prieš vidurdienį būsime vietoje“, ir aš aikteliu nuo minties, kad taip greitai išvysiu savo kūdikį. Nusiuntėme į priekį žvalgus, kad įsitikintų, ar saugu artintis prie pilies. Atrodo, viskas ramu. Kol laukiame ženklo, vyras parodo man, kad pilies vartai atviri, pakeliamas tiltas nuleistas, o mums bežiūrint iš pilies pulkelį žąsų išsivaro ir prie upės nugena mergaitė.

— Atrodo saugu, — atsargiai prataria Henrikas. Nušokęs nuo žirgo padeda man nulipti, ir abu nueiname prie upės kranto. Žąsys turškiasi vandenyje, geltonais snapais kapsto po dumblą, o žąsiaganė ant kranto žaidžia nėrinių krašteliu.

— Mergaite, kas šios pilies šeimininkas? — paklausia mano vyras.

Mergaitė pašoka išgirdusi balsą ir paskubomis nusilenkia.

— Buvo Pembruko grafas, bet jis pabėgo į karą, — atsako tokiu stipriu velsietišku akcentu, kad nelabai suprantu, ką kalba.

— Ar jam išvykus pilis atiteko kažkam kitam?

— Ne-a, mes dar tikimės, kad šeimininkas sugrįš. Gal žinote, kur jis, pone?

— Nežinau. Ar pilyje tebegyvena mažasis ponaitis?

— Jaunasis grafas? Taip, jis čia. Laikau ir vištų, kas rytą nusiunčiu jam po šviežiai sudėtą kiaušinį.

— Tikrai? — neįstengiu nuslėpti pasitenkinimo. — Ar jis kasryt gauna po kiaušinį pusryčiams?

— O, taip, — patvirtina žąsiaganė. — Girdėjau, kad pietums jis mėgsta kepto viščiuko gabalą.

— Kiek pilyje sargybos? — įsiterpia mano vyras.

— Šimtas, — atsako mergiotė. — Bet triskart tiek išjojo su Džasperu Tiudoru ir negrįžo. Šneka, kad siaubingai pralaimėjo. Girdi, Dievas pasiuntė tris saules į dangų, kad prakeiktų mūsų vaikinus, o dabar trys Jorko sūnūs prakeiks mūsų šalį.

Mano vyras spragteli kitapus upės pinigėlį, mergiotė guviai sugauna. Grįžtame prie vyrų, pasislėpusių už kelio linkio, ir šokame ant žirgų. Vyras įsako išvynioti mūsų vėliavą, lėtai judėti į priekį ir sustoti, kai jis duos ženklą. „Nenorime, kad mus pasitiktų strėlių debesimi, — paaiškina man. — Jūs su Vilu ir Stivenu dėl visa ko likite būrio gale.“

Aš nekantrauju joti į pilį, kurią kadaise laikiau namais, bet paklūstu vyro įsakymui ir lėtai artinuosi prie jos, kol visi išgirstame komandą nuo pilies sienų, kurią palydi griausmingas žvangėjimas, nes nusileidžia pakeliamosios grotos. Mano vyras su vėliavnešiu prijoja prie vartų ir prisistato pilies sargybos viršininkui, tada grotos vėl pakyla, ir mes įjojame į pilies kiemą.

Arturas iškart nukaukši prie pažįstamos pakylos nulipti nuo balno, aš be niekieno pagalbos nulipu ir paleidžiu jo vadeles. Žirgas iškart patraukia į senąjį gardą, lyg būtų Oveno Tiudoro kautynių žirgas. Arklininkas šūkteli jį pamatęs, o aš nuskubu prie pagrindinių durų, kurias atidaro ūkvedys, ir pažinęs mane, nors paaugau, nusilenkia ir pasveikina: „Miledi“.

— Kur mano sūnus? — klausiu. — Savo kambariuose?

— Taip, — patvirtina tarnas. — Liepsiu tuoj jį atvesti.

— Aš užlipsiu į viršų, — atšaunu, nieko nelaukusi užplasnoju laiptais ir įsiveržiu į vaiko kambarį.

Sūnus pietauja. Jam padengtas stalas su šaukštu ir peiliu, jis sėdi stalo gale, aptarnaujamas kaip priklauso grafui. Jis pasuka galvelę man įėjus, bet nepažįsta. Garbanoti plaukučiai rudi, kaip ir pasakojo Džasperas, o akys lazdyno riešuto spalvos. Veidelis dar vaikiškai apskritas, bet sūnus jau nebe kūdikis, berniukas, ketverių metų berniukas.

Mažylis nusirango nuo kėdės pasinaudodamas pakojų kaip kopėtėlėmis ir prieina prie manęs. Nusilenkia — gerai išauklėtas.

— Sveika atvykusi į Pembruko pilį, ponia, — prabyla aiškiu, plonu balseliu, kuriame justi Velso akcentas. — Aš esu Ričmondo grafas.

Suklumpu, kad veidas būtų sulig jo veideliu. Kaip trokštu griebti jį į glėbį, bet pasistengiu prisiminti, kad vaikui esu nepažįstamoji.

— Tavo dėdė Džasperas pasakojo apie mane, — pradedu.

Jo veidas nušvinta iš laimės.

— Jis čia? Jam nieko nenutiko?

Papurtau galvą.

— Ne, man labai gaila. Tikiuosi, kad jis saugus, bet jo čia nėra.

Lūpytės suvirpa. Taip bijau, kad jis pravirks, siekteliu ranka, bet vaikas iškart išsitiesia, smakras atsikiša, kai bando tramdyti ašaras. Prikanda viršutinę lūpą.

— Ar jis sugrįš?

— Esu tikra. Netrukus.

Jis linkteli, sumirksi. Viena ašarėlė nusirita skruostu.

— Aš esu tavo mama, ledi Margareta, — prisistatau. — Atvykau išsivežti į savo namus.

— Jūs esate mano motina?

Stengiuosi šypsotis, bet užsikūkčioju.

— Taip. Keliavau beveik dvi savaites, kad įsitikinčiau, jog esi saugus.

— Aš esu saugus, — rimtai atsako berniukas. — Tik laukiu, kol dėdė Džasperas sugrįš namo. Negaliu vykti su jumis. Jis liepė man likti čia.

Man už nugaros prasiveria durys, tyliai įeina Henrikas.

— O čia yra mano vyras, seras Henrikas Stafordas, — pristatau jį savo mažyliui.

Vaikas pasitraukia nuo stalo ir nusilenkia. Dėdė deramai jį išauklėjo. Mano vyras slėpdamas šypseną iškilmingai nusilenkia.

— Sveiki atvykę į Pembruko pilį, pone.

— Labai ačiū, — atsiliepia mano vyras. Pastebėjęs mano ašaras ir nuraudusį veidą paklausia: — Ar viskas gerai?

Mosteliu ranka, lyg sakyčiau, kad taip, viskas gerai — tik sūnus elgiasi su manimi kaip mandagus nepažįstamasis ir vienintelis žmogus, kurio jis laukia, yra Džasperas, paskelbtas išdavikas ir tremtinys visam gyvenimui. Vyras linkteli it viską supratęs ir pasisuka į mano sūnelį.

— Mano vyrai atjojo iš pačios Anglijos, jų žirgai nuostabūs. Ar norėtum pamatyti jų pakinktus, kol nepaleisti į ganyklas?

Mažasis Henrikas iškart pralinksmėja.

— Kiek vyrų?

— Penkiasdešimt ginkluotų karių, keli tarnai ir žvalgai.

Berniukas linkteli. Jis gimė krašte, kuris kariavo, ir buvo auklėjamas kaip mūsų giminės vadas. Jau geriau apžiūrės dalinį nei valgys pietus.

— Norėčiau juos pamatyti. Apsirengsiu švarkelį.

Berniukas dingsta savo kambarėlyje, ir abu išgirstame, kaip jis šaukia auklę, kad apvilktų gražiausiu švarku, nes jis eisiąs apžiūrėti motinos sargybos.

Henrikas nusišypso man.

— Šaunus vyrukas.

— Jis manęs nepažino. — Ašaras nurijau, tik drebantis balsas išduoda. — Jis nė nenutuokia, kas aš esu. Laiko mane svetima.

— Suprantama, bet jis sužinos, — ramina vyras. — Jis susipažins su tavimi. Būsi jo motina. Jam tik ketveri, praradai vos trejus metus, bet ir vėl gali pradėti iš naujo. Berniukas gerai augintas ir auklėtas.

— Jis Džaspero iki panagių, — ginčijuos graužiama pavydo.

Henrikas paima mane už parankės.

— O dabar galėsi padaryti jį savu. Kai apžiūrės mano vyrus, parodysi jam Artūrą ir papasakosi, kad juo kadaise jodinėjo Ovenas Tiudoras, o dabar joji tu. Supranti... jis norės sužinoti apie tai viską, pati galėsi jam papasakoti.

Aš tylėdama atsisėdu berniuko kambaryje, kai tarnaitės ruošia jį miegoti. Auklėms iki šiol vadovauja Džaspero paskirtoji, kai gimė mano sūnus, moteris. Ji rūpinosi vaiku visą jo gyvenimą, o aš degu pavydu, kad ji taip lengvai bendrauja, taip draugiškai prisikalbina mažylį ant kelių, nuvelka marškinėlius, pakutena, kai lenda į naktinius, ir nepiktai pabara, kad rangosi kaip Severno ungurys. Vaikui gera su ja, bet prisiminęs, kad esu kambaryje, vis droviai nusišypso kaip mandagus berniukas nepažįstamajai.

— Norėsite pasiklausyti, kaip kalbės vakarines maldeles? — pasiteirauja auklė, eidama per kambarį.

Pasipiktinusi, kad esu tik antra, nuseku ją ir stebiu, kaip sūnelis priklaupia lovelės gale, suneria pirštelius ir sukalba „Tėve mūsų“ bei kitas vakaro maldas. Auklė kyšteli man prastai užrašytą maldynėlį, perskaitau trumpą dienos maldelę ir vakaro maldą. Sūnus plonu balseliu pabaigia: „Amen“. Tada jis persižegnoja ir nutipena pas auklę palaiminimo. Moteris pasitraukia ir parodo jam klauptis priešais mane. Matau, kaip vaikas patempia lūpą, bet atsiklaupia nesiginčydamas, o aš uždedu delnus ant jo galvos ir tariu: „Telaimina ir tesaugo tave Dievas, mano sūnau“. Tada berniukas pasileidžia tekinas į lovą, šoka į patalus ir šokinėja, kol auklė užkloja ir gerai apkamšiusi pakšteli kaip įpratusi.

Nedrąsiai, svetima šiame kambaryje kaip pašalietė prieinu prie lovos ir pasilenkiu prie sūnaus. Pabučiuoju. Vaiko skruostukas šiltas, oda kvepia lyg šviežias duonos kepalėlis, glotni it šiltas persikas.

— Labos nakties, — palinkiu.

Atsitraukiu nuo lovos. Ta moteris patraukia žvakę nuo baldakimo ir prisistumia krėslą prie židinio. Ji sėdės, kol berniukas užmigs, kaip kiekvieną vakarą nuo pat jo gimimo. Mažasis Tiudoras užsnūsta užliūliuotas pažįstamo kėdės girgždesio ir mylimo veido židinio šviesoje. Man čia nėra kas veikti, jam manęs visai nereikia. „Labanakt“, — pakartoju ir tyliai išeinu.

Užveriu jo priimamojo duris ir stabteliu akmeninių laiptų viršuje. Jau ketinu leistis ir susirasti savo vyrą, kai nugirstu, kad bokšto viršuje tyliai prasiveria durys. Ten durys, pro kurias Džasperas išeidavo pavėpsoti į žvaigždes arba neramesniais laikais pasidairyti po apylinkes priešų. Pirma mintis — Juodasis Herbertas kažkaip prasmuko į Pembruko pilį ir dabar leidžiasi išsitraukęs peilį, vesdamasis per slaptą praėjimą savo žmones. Prisispaudžiu prie Henrio kambario durų, pasiruošusi pulti į jo kambarį ir užsirakinti iš vidaus. Privalau jį apsaugoti. Galėčiau šauktis pagalbos pro jo miegamojo langą. Atiduočiau gyvybę už savo sūnų.

Išgirstu tylius žingsnius, uždaromų durų bilstelėjimą, pasukamo rakto trakštelėjimą ir sulaikau kvapą, kad nebūtų girdėti nieko, tik tylūs žingsniai, kai kažkas be garso leidžiasi sraigtiniais bokšto laiptais.

Ir iškart, lyg pažinusi iš eisenos, suprantu, jog ten Džasperas. Tyliai išlendu iš šešėlio ir sakau: „Džasperai, o Džasperai!“, svainis įveikia tris likusius žingsnius ir apglėbęs prispaudžia. Apkabinu plačią jo nugarą ir glaudžiamės, lyg nenorėtume vienas kito paleisti. Atsitraukiu šiek tiek, kad galėčiau pažvelgti jam į veidą, o jo lūpos iškart susiranda manąsias ir bučiuoja. Mane perveria tokia aistra ir ilgesys, jog pasijuntu kaip tada, kai Viešpats atsako į mano maldą.

Mintis apie maldą priverčia atsitraukti ir aiktelėti. Džasperas iškart mane paleidžia.

— Atsiprašau.

— Ne!

— Tikėjausi rasti jus pietaujančią ar svetainėje. Norėjau aplankyti jus su vyru be triukšmo.

— Buvau su mažyliu.

— Ar jis džiaugėsi jus pamatęs?

Mostelėjau ranka.

— Jis labiau jaudinasi dėl jūsų. Pasiilgo. Kiek laiko čia slėpėtės?

— Grįžau į šiuos kraštus prieš savaitę. Nedrįsau traukti į pilį bijodamas Herberto šnipų. Nenorėjau pakišti jūsų. Todėl slapsčiausi kalnuose, laukiau, kol atkaksite.

— Atvykau, kai tik galėjau. O, Džasperai, ar tikrai būtina bėgti?

Jis ir vėl apglėbia mane per liemenį, o aš nesusilaikau neprigludusi. Paaugau, mano galva jau siekia jo petį. Jaučiu, kad tinku jam, tarsi jo kūnas būtų kaip medžio drožinys, išdrožtas susinerti su manuoju. Jaučiu, kad kentėčiau visą gyvenimą, jeigu nesutaptume.

— Margareta, mano meile, turiu vykti, — paprastai pasako jis. — Už mano galvą paskirtas atlygis, mus su Herbertus sieja kruvina nesantaika. Bet aš sugrįšiu. Keliausiu į Prancūziją ar Škotiją, surinksiu žmones už tikrąjį karalių ir sugrįšiu. Galite neabejoti. Aš grįšiu ir vėl atsiimsiu šią pilį, kai soste vėl sėdės Lankasteris, o mes būsime nugalėtojai.

Prisiverčiu atgniaužti pirštus, mėšlungiškai įsikibusius į jo švarką, atsitraukiu ir liepiu sau jį paleisti. Tarpelis, atsiradęs tarp mūsų, vos daugiau kaip pėda, atrodo neįveikiamas tarpeklis.

— O kaip jūs, ar viskas gerai? — Jo tiesios mėlynos akys tiria mano veidą, tiesmukai leidžiasi kūnu. — Vaikų neturite?

— Ne, — nedaugžodžiauju. — Nepavyksta. Nežinau kodėl.

— Jis gražiai su jumis elgiasi?

— Taip. Leidžia turėti koplyčią, kaip norėjau, nedraudžia mokytis. Teikia man dosnų išlaikymą. Jis netgi parūpina man knygų ir padeda mokytis lotynų kalbos.

— Tikrai daug, — rimtai atsako Džasperas.

— Na, man tai svarbu, — teisinuosi.

— O kaip jis sutaria su karaliumi Edvardu? — teiraujasi mano svainis. — Ar jums gresia pavojus?

— Manau, kad ne. Jis išjojo su karaliaus Henriko kariauna prie Tautono...

— Jis išjojo kariauti?

Vos susitvardau nesukikenusi.

— Išjojo, tik jam nelabai patiko. Bet jam buvo suteikta malonė, kuri turėtų apsaugoti ir mane. Tyliai parsivešime Henrį namo ir gyvensime. Kai tikrasis karalius atsitokės, būsime pasiruošę. Kažin ar Jorkas varginsis dėl mūsų. Juk turi rimtesnių priešų? Seras Henrikas pasaulio reikaluose nežaidžia didelių partijų, jam patinka gyventi namie, ramiai. Juk tikrai niekas nesiteps dėl mūsų rankų, kai jis tokia smulki korta?

Džasperas šypteli. Jis gimęs dalyvauti svarbiuose pasaulio reikaluose kaip pagrindinė figūra ir visiškai nesugeba tyliai kiurksoti namuose.

— Galbūt. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jums su berniuku bus pas jį saugu, kol aš iškeliavęs.

Neištvėrusi žengiu į priekį, suimu jį už atlapo, kad galėčiau pažvelgti tiesiai į akis. Jo ranka išsyk apsiveja liemenį ir pritraukia mane arčiau.

— Džasperai, kiek laiko jūsų nebus?

— Kai tik surinksiu armiją, kuri galės sugrąžinti Velsą karaliui, grįšiu, — pažada. — Čia mano žemės, mano reikalas. Dėl jų žuvo mano tėvas, dėl jų krito mano brolis, neleisiu, kad jie būtų palydėję savo galvas perniek.

Linkteliu. Per švarką jaučiu jo kūno karštį.

— Ir nesileiskite įtikinama, kad Jorkas yra tikrasis karalius, — karštai kužda jis. — Priklaupkite, nulenkite galvą, šypsokitės, bet visada atminkite, kad Lankasteriai yra tikroji karalių linija, o kol karalius gyvas — kito mums nereikia. Kol gyvas princas Edvardas, mes turime Velso princą, kol gyvas jūsų sūnus, mes turime sosto įpėdinį. Būkite ištikima.

— Būsiu, — šnibždu. — Amžinai. Neturėsiu kito, tik...

Kaukšėjimas laiptų šachtos apačioje išgąsdina mus abu ir primena man, kad turėčiau sėdėti už pietų stalo.

— Ateisite kartu pavalgyti? — klausiu.

Džasperas papurto galvą.

— Geriau nesirodysiu. Vos tik Herbertas nugirs, kad esu čia, apsups pilį. Nenoriu jūsų su mažyliu kišti į pavojų. Man atneš maisto į vaiko kambarį, po pietų susitiksiu su jumis ir jūsų vyru mažojoje svetainėje. Ryt rytą išvyksiu.

Mano pirštai susirakina.

— Taip greitai? Juk tikrai ne taip greitai? Mes beveik nespėjom pasisvečiuoti! Henrikas norės jus pamatyti!

— Man reikia keliauti, o kuo ilgiau liksiu, tuo didesnį pavojų kelsiu jums ir pats rizikuosiu įkliūti. Dabar berniuku rūpinsitės jūs, galiu iškeliauti ramia sąžine.

— Ir palikti mane?

Svainis kreivai šypteli.

— Ach, Margareta, kiek jus pažinojau, buvote kito žmona. Pasirodo, esu dvaro mylimasis, nepasiekiamos damos trubadūras. Neprašau nieko daugiau, tik jūsų šypsenos ir žodelio maldose. Myliu iš tolo.

— Bet nuo šiol bus labai iš tolo, — lepteliu vaikiškai.

Jis tyliai priglaudžia pirštą man prie skruosto ir nubraukia ašarą.

— Kaip man gyventi be jūsų? — šnibždu.

— Negaliu nuplėšti jums garbės, — švelniai atsako jis. — Dievaži, Margareta, negaliu. Esate mano brolio našlė, o jūsų sūnus nešioja garsią pavardę. Aš privalau jus mylėti ir jums tarnauti, o kol kas geriausiai pasitarnausiu išvykdamas rinkti kariaunos, kad susigrąžinčiau jūsų sūnaus žemes ir sutriuškinčiau tuos, kurie neigia jo giminę.

Trimito garsas, pranešantis apie pietų pradžią, nuaidi laiptinėje priversdamas mane pašokti.

— Eikite, — paragina Džasperas, — vėliau susitiksime su jūsų vyru svetainėje. Galite jam perduoti, kad esu čia.

Svainis stumteli mane leistis laiptais. Kai grįžteliu per petį, pamatau, kaip eina į vaiko kambarį. Suprantu, jog pasitiki Henrio aukle kaip savimi ir skuba pasėdėti prie mano miegančio sūnaus.

Džasperas pasirodo kaip žadėjęs.

— Ryt auštant išvykstu, — praneša. — Patikėtiniai palydės mane į Tenbį. Ten lauks laivas. Herbertas ieško manęs Velso šiaurėje, nepasieks manęs laiku, net jeigu išgirs.

Dirsteliu į vyrą.

— Ar galime jus palydėti? — klausiu.

Džasperas mandagiai palaukia, kol nutars mano vyras.

— Kaip pageidauji, — ramiai atsiliepia seras Henrikas. — Jeigu Džasperas mano, kad tai saugu. Vaikui būtų geriau, jei matytų jus saugiai išvykstantį, jis ilgėsis.

— Pakankamai saugu, — atsako Džasperas. — Maniau, kad Herbertas lipa ant kulnų, bet jis nulėkė netikrais pėdsakais.

— Tada auštant, — maloniai taria mano vyras. Ir atsistojęs ištiesia man ranką. — Eime, Margareta.

Delsiu. Norėčiau likti prie židinio su šeimininku. Rytoj jis iškeliauja, daugiau nebepasitaikys proga pabūti dviese. Abejoju, ar vyras nemato, nesupranta, kad noriu likti viena su savo vaikystės draugu, savo sūnaus sergėtoju.

Kreiva jo šypsena būtų man atskleidusi — jei tik būčiau ją pastebėjusi, — kad jis viską kuo puikiausiai supranta.

— Einam, žmona, — tyliai pakartoja, o tai išgirdęs Džasperas pašoka, pasilenkia pabučiuoti man rankos. Tenka eiti į lovą su vyru palikus brangiausią, vienintelį draugą sėdėti vienišą prie ugnies paskutinį vakarą namuose, kuriais kadaise dalijomės.

Kitą rytą mano mažasis Henrikas — kitas vaikas. Jo veidelis švyti iš laimės, jis sekioja dėdę kaip šešėlis, kaip guvus šunytis. Manieros puikios, gal netgi geresnės žinant, kad stebi globėjas, bet viską vaikas daro su džiaugsmu, kad išvys pritariančią Džaspero šypseną. Henris tarnauja dėdei kaip pažas: paduoda pirštines, išeina į priekį paimti stambaus eržilo vadelių. Sustabdo arklininką, nešantį botagą.

— Lordas Pembrukas nemėgsta šito rimbo, — paaiškina. — Atneškite pintu galu.

Vyras nusilenkia ir nubėga vykdyti įsakymo.

Džasperas pasiima jį apžiūrėti sargybinių, kurie lydės mus iki Tenbio. Henris žingsniuoja visai kaip dėdė, susidėjęs rankas už nugaros, įdėmiai apžiūrinėdamas kareivius, nors ir iš apačios. Stabteli, visai kaip Džasperas, pagirti puikaus ginklo ar iššukuoto žirgo. Žiūriu į savo mažylį, tikrinantį sargybinius, ir matau princą, besimokantį būti princu.

— Kaip Džasperas įsivaizduoja jo ateitį? — stebisi vyras man į ausį. — Auklėja kaip mažąjį tironą.

— Jis mano, kad sūnėnas valdys Velsą kaip tėvas ir senelis, — burbteliu. — Mažiausiai.

— O daugiausiai?

Pasuku galvą, bet neatsakau, nes žinau, kokių ambicijų Džasperas turi dėl mano sūnaus. Svainis augina Anglijos sosto įpėdinį.

— Jeigu jie turėtų ginklų ar bent jau batus, atrodytų įspūdingiau, — man į ausį pastebi vyras, anglas iki panagių. Ir tik tada pastebiu, jog didžioji dalis sargybinių basi, ginkluoti pjautuvais ar kabliais. Ginkluotų kaimiečių būrys, ne profesionalūs kareiviai. Didžioji dalis kovų užgrūdintų, gerai ginkluotų Džaspero vyrų krito po trimis saulėmis prie Mortimer Kroso, kita dalis ilsisi Tautone.

Džasperas pasiekia rikiuotės galą ir spragteli pirštais kviesdamas žirgą. Henris apsisuka ir linkteli arklininkui, lyg skubindamas. Vaikas jos atsisėdęs priešais dėdę — matydama, kaip drąsiai Džasperas šoka ant didelio balno ir ištiesia mažyliui ranką, suprantu, jog jiems tai ne naujiena. Henris pasistiebia, kad pasiektų dėdės pirštus, ir yra užkeliamas ant balno. Įsitaisęs tvirtame dėdės glėbyje švyti iš pasididžiavimo.

— Pirmyn, — tyliai ištaria Džasperas. — Už Dievą ir Tiudorus!

Pamanau, jog mažasis Henris pravirks, kai pasiekiame nedidelį žvejų uostą Tenbį ir Džasperas, nuskraidinęs jį nuo balno, strykteli šalia. Svainis pasilenkia, varinė jo galva beveik susiliečia su rudomis Henrio garbanėlėmis. Paskui jis išsitiesia ir sako: „Kaip Tiudoras, a, Henri?“, o mano berniukas pakelia akis į dėdę ir patvirtina: „Kaip Tiudoras, pone!“ Abu iškilmingai paspaudžia vienas kitam ranką, Džasperas pliaukšteli jam per nugarą taip, kad vos neišverčia iš kojelių, ir atsigręžia į mane.

— Su Dievu, — kreipiasi į mane. — Nemėgstu ilgų atsisveikinimų.

— Su Dievu, — atsakau drebančiu balsu. Ir nebeišdrįstu nieko pridurti girdint vyrui ir sargybiniams.

— Parašysiu, — žada Džasperas. — Saugokite berniuką. Ir neišpaikinkite jo.

Mane taip suerzina svainio pamokymai, kaip rūpintis savo pačios vaiku, jog ne iš karto prikandusi lūpą atsakau: „Gerai“.

Džasperas pasisuka į mano vyrą.

— Ačiū, kad atvykote, — formaliai padėkoja. — Džiaugiuosi, kad galiu palikti Henrį saugiai, pas globėją, kuriuo pasitikiu.

Vyras palenkęs galvą atsako:

— Sėkmės. Pasirūpinsiu jais abiem.

Džasperas apsisuka ant kulno, ketina žengti, bet staiga atsisuka į mažylį ir dar kartą stipriai apkabina. Kai nuleidžia vaiką žemėn, matau, jog mėlynos dėdės akys sklidinos ašarų. Tada jis paima žirgą už vadžių ir atsargiai nuveda prie laivo rampos. Tuzinas vyrų lydi jį, kiti laukia su mumis. Dirstelėjusi į jų veidus pastebiu, kad jie nusigandę, kai jų ponas ir vadas šūkteli laivo kapitonui, jog galima išplaukti.

Į laivą sumetami lynai, pakeliamos burės. Atrodo, jog niekas nejuda, tik burės pliaukši ir dreba, paskui vėjas ir potvynis išplukdo laivą iš nedidukės įlankos. Išėjusi į priekį uždedu ranką ant sūnelio peties. Jis tirta kaip kumeliukas, bet neatsigręžia, įtempęs akis bando tolumoje įžiūrėti savo globėją. Tik kai laivas virsta mažu taškeliu jūroje, vaikas sukūkčioja ir nuleidžia galvą. Jo petukai ima trūkčioti nuo raudos.

— Ar norėtum joti raitas man iš priekio? — klausiu tyliai. — Galėtum sėdėti kaip su Džasperu.

Vaikas pakelia akis.

— Ačiū, ne, ponia.

Atsiduodu sūnui tas kelias savaites, kurias gyvename Pembruko pilyje. Ginkluota šutvė, tiesiog plėšikų gauja, traukia keliu į Angliją, todėl mano vyras nutaria, kad saugiau palaukti Pembruke, kol jie išsinešdins, negu rizikuoti susidurti. Todėl sėdžiu su mažuoju Henriu, kol jį moko Džaspero samdytas mokytojas, jodinėju kartu su juo rytais, stebiu, kaip jis mokosi kautis raitas prie kuolo, kurį Džasperas sukalė lauke už arklidžių. Kartu jojame prie upės, plaukiojame žvejų valtimi, vėliau gardžiuojamės ant laužo tarnų iškeptu laimikiu. Padovanoju jam žaislų, knygą ir ponį. Pati geriau ir tiksliau išverčiu dienos maldeles į anglų kalbą. Žaidžiu su juo gaudynių ir kortomis, dainuoju vaikiškas daineles, skaitau prancūziškai, guldau miegoti ir visą vakarą planuoju, ką veiksime rytoj.

Rytą žadinu su šypsena, nieko nedraudžiu — palieku tai mokytojui. Niekada nesiunčiu persirengti ir nebaru, kad išsipurvino — tai auklės pareiga. Sūnui esu tobula žaidimų draugė — visada linksma, visada pasiruošusi šėlti, leidžianti sugalvoti žaidimą, nebijanti pralaimėti. Kiekvieną vakarą, kai klaupiasi prie lovos kalbėti maldelę, klaupiuosi šalia. Ir kiekvieną vakarą, kad ir ką būtume veikę per dieną, kad ir koks nerūpestingas atrodė, Henris meldžia Dievo, kad greičiau sugrąžintų Džasperą namo, kad vėl galėtų būti laimingas.

— Kodėl tu taip ilgiesi dėdės? — klausiu jį kamšydama. Stengiuosi kalbėti nerūpestingai, lyg man būtų vis vien.

Jo veidukas nušvinta ant balto lino pagalvės. Nusišypso vien pagalvojęs apie dėdę.

— Jis yra mano lordas, — atsako paprastai. — Kai užaugsiu, josiu su juo. Atnešime Anglijai taiką, o tada abu išvyksime į kryžiaus žygį. Ir niekada nesiskirsime. Prisieksiu jam būti ištikimu sūnumi, kurio jis neturi. Jis yra mano ponas. Aš esu jo tarnas.

— O aš esu tavo motina, — primenu. — Dabar aš tavimi rūpinuosi.

— Mes su Džasperu jus mylime, — linksmai sučiauška sūnus. — Vadiname jus savo žiburiu. Ir visada meldžiamės už jus ir mano tėtį Edmundą.

— Bet aš juk esu čia, — spiriuosi, — o Edmundas tavęs net nėra matęs. Jo galima ir neminėti, jis kas kita. Džasperas tremtyje, dabar su tavimi gyvenu aš.

Berniukas pasuka galvelę, blakstienos svarina vokus ant rausvų skruostukų.

— Mano dėdė, lordas Pembrukas, džiaugiasi, kad atvykote į šią pilį, — tyliai sumurma, — mes abu labai džiaugiamės...

Ir užmiega. Atsigręžusi randu savo vyrą, tyliai parimusį akmeniniame tarpduryje.

— Girdėjote? — klausiu. — Jo galvoje tik Džasperas. Už mane meldžiasi kaip už tėvą, kuris žuvo dar jam negimus. Esu jam tokia pat tolima kaip karalienė.

Vyras apkabina mane, ir jo glėbys nuramina. Padedu galvą Henrikui ant krūtinės, jaučiu, kaip jis mane prispaudžia.

— Henris — šaunus berniukas, — guodžia vyras. — Reikia duoti jam laiko tave pažinti. Jis taip ilgai gyvena su dėde, kad tas žmogus užpildo visą jo pasaulį. Jis turi tave pažinti. Ir laikui bėgant pažins. Būk kantri. Be to, nėra nieko bloga, kad vertina tave kaip karalienę. Esi jo motina, ne auklė. Kodėl negalėtum tapti jo švyturiu, žmogumi, kuris jį veda? Jis išmoko iš Džaspero dievinti tave iš tolo. Jis tai supranta. Kodėl tuo nepasitenkini?